Prof. dr. Juozas Skirius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas
Prieš 140 metų įvyko svarbus lietuvių išeivijoje įvykis – pirmoji bendra visų Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių organizacija, siekusi telkti tautiečius, saugoti lietuvybę ir stabdyti jų asimiliaciją, buvo viešai aptarta. 1886 m. įkurta pirmoji tokia organizacija savo veikla paliko gilų pėdsaką JAV lietuvių tautiniame ir kultūriniame gyvenime.
Tai buvo drąsus žingsnis, nes lietuvių emigracija tuomet dar buvo palyginti jauna ir negausi. Apskaičiuojama, kad lietuvių JAV galėjo būti apie 50 tūkstančių, tačiau jie buvo išsiblaškę ir silpnai organizuoti. Iniciatorių gretose išsiskyrė aušrininkas dr. Jonas Šliūpas (1861–1944).
Tautinio susivienijimo idėjos užuomazgos
Iš pradžių lietuviai emigrantai dažnai glaudėsi prie anksčiau atvykusių lenkų, turėjusių gausesnes draugijas ir parapijas. Tačiau, kaip pastebi išeivijos istorikas dr. Antanas Kučas, santykiai tarp vietos lenkų ir lietuvių ėmė natūraliai irėti. Lenkai neretai pašiepdavo lietuvius už netobulą lenkų kalbą ir panieką lietuvių kalbai. „Dar prieš mūsų Susivienijimo įkūrimą, Amerikos lietuviai, besibroliaudami su lenkais, jau ne vienoje vietoje buvo nudegę pirštus. Laisvon žemėn atkeliavę, savo jėgas pajutę, jie lengvai savo širdyse nusprendė, kad gana jau bus svetimiems vergauti, kad laikas eiti savo keliu. Išsimėtę po plačią Ameriką, nors ir gausūs būdami, lietuviai vis vien neturės jokios reikšmės, jeigu jie neturės bendro ryšio, vienos bendros organizacijos, vieno visų lietuvių Susivienijimo“, – rašo istorikas.
J. Šliūpas, nuo pat atvykimo į JAV 1884 m., siekė suvienyti visus lietuvius ir atskirti juos nuo ryšių su lenkais. Niujorke jis suorganizavo Lietuvos mylėtojų draugiją ir pradėjo leisti pirmąjį tautiniu pagrindu paremtą JAV lietuvių laikraštį „Lietuwiszkasis Balsas“ (toliau – L. Balsas). Pirmoji jo laida pasirodė 1885 m. liepos 2 d. Laikraštis griežtai atsiribojo nuo bet kokių sąjungų su lenkais, o prie jų linkusius lietuvius pavadino „naujalenkiais“. Pirmame numeryje buvo išspausdinta Antano Jurgelaičio mintis, jog leidinio tikslas – „atminti savo tautą, kalbą ir raštus bei kitoms tautoms parodyti, kad nesame numirę nei kalba, nei dvasia“.
Apie būsimą susivienijimą pirmą kartą prabilta 1886 m. vasario 20 d. Lietuvos mylėtojų draugijos susirinkime, kuriame dalyvavo J. Šliūpas, Pijus Paseckas, Pranas Ramanauskas, Bučinskas, V. Džiankauskas ir Antanas Juškauskas. Kalbėtojai pastebėjo, kad tik sutelkus lietuvius bus lengviau išlaikyti laikraštį, statyti bažnyčias ir tautinius namus bei geriau žinoti bendruomenės dydį ir išsidėstymą. Buvo priminta, kad lenkai savo Susivienijimą (Związek Narodowy Polski) įkūrė 1880 m. ir sėkmingai teikia nariams pašalpas, pinigus mirusiųjų artimiesiems, be to, remia lenkų tautos reikalus. P. Paseckas pabrėžė, kad lietuviai, nors kviečiami į lenkų parapijas ir organizacijas, jaučiasi apgauti – aukomis, surinktomis iš naujakurių globai, remiami tik lenkai.
Susivienijimo Visų Lietuvninkų Amerikoje įkūrimas
Praėjus dviem mėnesiams, balandžio 17 d., surengtame draugijos susirinkime pradėtas praktiškai svarstyti susivienijimo steigimo klausimas. Buvo sudaryta komisija, kuriai pavesta susisiekti su kitomis devyniomis lietuviškomis draugijomis ir pakviesti jas prisidėti prie projektuojamos organizacijos. Komisijos pirmininku išrinktas P. Paseckas, sekretoriumi – A. Juškevičius. J. Šliūpas parengė Susivienijimo konstituciją ir ją paskelbė „L. Balse“. Atsiliepė keturios draugijos: Niujorko Šv. Kazimiero, Voterberio Šv. Kazimiero, Šenandorio Šv. Jurgio ir Vytauto. Nutarta sušaukti steigiamąjį suvažiavimą (seimą) 1886 m. rugpjūčio 15 d. Šenandoryje, kurį organizuoti įsipareigojo Šv. Jurgio draugija. Į seimą atvyko 11 delegatų: iš Niujorko – P. Paseckas, P. Ramanauskas, J. Šliūpas; iš Baltimorės – Mikas Obelaitis; iš Šamokino – Silvestras Bruožis; iš Šenandorio – Matas J. Andriukaitis, Vincas Juodkojis, Andrius Kapočius, Jonas Matulevičius, Stasys Miliauskas ir Jonas Skritulskas.
Seimas įkūrė Susivienijimą Visų Lietuvninkų Amerikoje (toliau – SVLA) ir priėmė konstituciją su šiais tikslais: 1. Pirkti žemes, namus, steigti mokyklas ir statyti bažnyčias. 2. Steigti prieglaudas našlaičiams ir senyvo amžiaus žmonėms. 3. Kurti darbo biržas lietuviams darbui susirasti. 4. Šelpti mirusių narių šeimas. Seime kilo ginčas, ar priimti į Susivienijimą moteris ir merginas, tačiau galiausiai nuspręsta jų nepriimti. Išrinkta Centro valdyba: pirmininkas P. Paseckas, vicepirmininkas M. Obelaitis, raštininkas V. Juodkojis ir kasininkas S. Miliauskas. Nuspręsta „L. Balsą“ laikyti SVLA spaudos organu. Nario mokestis nustatytas 10 centų per mėnesį, 1.20 dol. per metus, o įstojimo mokestis – 1 doleris. Nariai, šešis mėnesius nemokėję įnašų, būdavo braukiami iš organizacijos. Pomirtinės išmokos numatytos tik susirinkus ne mažiau kaip 500 narių. Surinkti pinigai turėjo būti skirstomi į tris fondus: 60% žemei ir namams pirkti, 25% pomirtinėms išmokoms ir 15% darbo biurams. Nariais galėjo tapti „kiekviena lietuviška draugija“, įsipareigojusi „Susivienijimą plėsti“.
Antrasis SVLA seimas planuotas vėl Šenandoryje. 1887 m. rugpjūčio 14–15 d. susirinkę 6 delegatai J. Šliūpo vardu iš Centro valdybos pateikė raportą apie SVLA padėtį. Buvo pažymėta, jog organizacija jau turi kuopas Baltimorėje, Niujorke, Filadelfijoje ir Šenandoryje, o jos idėjos plinta ir kitose lietuvių kolonijose. Tačiau pastebėta, kad abejojančiųjų buvo nemažai. Pirmasis Susivienijimo istorikas Tamas Astramskas rašė: „Kaltas gal buvo ne tiek žmonių pasitikėjimas, kiek stoka veikėjų, kurie būtų aiškinę Susivienijimo naudą ir raginę rašytis“. Kiti autoriai taip pat pažymėjo, jog nei J. Šliūpas, nei kiti organizacijos vadovai neturėjo nei finansų, nei laiko keliauti po kolonijas ir agituoti, aiškinti Susivienijimo naudą bei rinkti naujus narius.
Iš J. Šliūpo raporto paaiškėjo, kad SVLA tuo metu turėjo 173 narius ir buvo surinkusi 203.51 dolerius. Šiame seime perrinkta Centro valdyba: pirmininkas Stasys Mačys, vicepirmininkas Ignotas Bubelis, raštininkas J. Šliūpas. Nutarta po metų susirinkti Pitstone.
Trečiasis SVLA seimas, numatytas 1888 m. rugpjūčio 16–17 d., nesulaukė pakankamo delegatų skaičiaus – atvyko tik J. Šliūpas ir dar du žmonės. Tai liudijo, kad Susivienijimas nebuvo populiarus išeivių tarpe. Anot T. Astramsko, „Susivienijimas buvo jau numiręs ir Šliūpas, atvažiavęs seiman, galėjo jį tik palaidoti“. J. Šliūpui nesisekė ir su „L. Balsu“, kurį 1889 m. pradžioje uždarė, taip Susivienijimas neteko savo „balso“ išeivių visuomenėje.
Ideologinis lūžis
Pirmąjį lietuvių Susivienijimą paveikė ir J. Šliūpo į JAV atvežtos laisvamaniškosios pažiūros, kurias jis skleidė per „L. Balsą“. Tai susilaukė kritikos iš lietuvių išeivijos kunigų, skleistos per jiems įtakojusį laikraštį „Vienybė lietuwninkų“ (toliau – VL). Šių dviejų laikraščių priešprieša nuo 1886 m. žymėjo JAV lietuvių skilimą į dvi visuomenės sroves. Stipresnė buvo konservatyvioji, siejama su bažnyčia ir lenkiškumu (bent jau iš pradžių), turėjusi šaknis praeityje. Dauguma lietuvių tuomet buvo neseniai iš Lietuvos atvykę, dievobaimingi kaimiečiai, kuriuos stipriai veikė kunigų agitacija. Antroji, laisvamaniškoji ir grynai tautiška srovė, rėmėsi naujuoju mokslu, laisvės idėjomis ir su ja glaudžiai susijusia tautybe. Ją atstovavo nedidelis, labiau išsilavinusių žmonių būrelis. Trumpai tariant, pirmoji srovė buvo tradicinė, antroji – racionalistinė. Tačiau vos tik visuomenė ėmė skilti į dvi sroves, iškilo ir vienybės idėja, skatinama tiek tautinių idealų, tiek praktinių, gyvenimiškų reikalų, atsiradusių dėl amerikietiško gyvenimo sąlygų.
Katalikiškojo susivienijimo atsakas
Kunigai, numatydami, kad SVLA bus J. Šliūpo įtakoje, tais pačiais 1886 m. lapkričio 22 d. Plimute, sušaukę kelių draugijų pasitarimą, įkūrė savo organizaciją – Susivienijimą Visų Draugysčių Katalikiškų Lietuviškų Amerikoje (toliau – VDKLA). Šio antrojo susivienijimo iniciatoriai buvo: Juozas Paukšys – VL leidėjas, Domininkas Bačkauskas – VL redaktorius, kunigas A. Varnagiris – Plimuto lietuvių-lenkų parapijos klebonas. Jie iškart pradėjo kritikuoti pirmąjį Susivienijimą, vadindami jį „bedievių susivienijimu“, kas darė įtaką paprastiems lietuvių išeiviams, bijojusiems stoti į tokią organizaciją.
Tačiau, kaip ir pirmasis, taip ir antrasis susivienijimas, įkurtas kilniais lietuvybės palaikymo tikslais, narių dorovės auklėjimo, lietuvių dvasiniam ir materialiniam sustiprėjimui, skyrėsi tuo, kad antrojo susivienijimo nariams buvo priskirtos ir tikybinių reikalų pareigos. Abi organizacijos rėmėsi draugijų susivienijimo principu. Antrojo susivienijimo pagrindiniai tikslai buvo: „Kožnas lietuvninkas prigulintis ing Susivienijimą, privalo užlaikyti savo naciją, priduot pagelbą savo broliui nelaimėje bunančiam, vest dievobaimingą gyvenimą ir davinėt gerą priklodą nuo savęs, taipgi naujai pribuvusiam broliui iš Lietuvos duoti pagelbą“. Viešai prieinama medžiaga apie jų veiklą patvirtina šių susivienijimų naudą išeivijai.
Organizacija senuoju pavadinimu VDKLA vadinosi iki savo ketvirtojo seimo. 1889 m. lapkričio 4 d. pavadinimas buvo pakeistas į „Susywienymas Lietuwninku Ameryke“ (toliau – SLA), vartojant seną, netaisyklingą lietuvių kalbą. Tokiu pavadinimu susivienijimas gyvavo iki 1926 m., kuomet dokumentuose pavadinimas buvo sutvarkytas į taisyklingą – Susivienijimas Lietuvių Amerikoje. Dar anksčiau, 1901 m. gegužės 21–23 d. Vilks Baryje vykusiame 16-ajame SLA seime, susivienijimas skilo į tautinį – SLA ir katalikiškąjį – Susivienijimas Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje. Nuo tada prasidėjo naujas dviejų lietuvių išeivijos susivienijimų istorijos etapas, palikęs ryškų pėdsaką visoje JAV lietuvių emigracijos istorijoje ir vertas dėmesio.
