Lietuva užsiaugina gerokai daugiau grūdų, nei pati suvartoja, todėl tiesioginė grūdų žaliavos trūkumo rizika šalyje nėra aktuali. Pasak „Kauno grūdų“ generalinio direktoriaus Andriaus Pranckevičiaus, grūdų pramonėje žaliava įprastai sandėliuojama visam sezonui. Vis dėlto, geopolitiniai sukrėtimai, nors ir netiesiogiai, veikia maisto sektorių per žaliavų kainas biržose, brangstantį transportą, kurą ir energiją, taip didindami gamybos sąnaudas.
„Kuras yra viena svarbiausių savikainos dalių žaliavos sektoriuje – jis reikalingas technikai, o džiovykloms būtinos dujos ir elektra. Energijos kainos svarbios ir gamykloms, todėl tarptautinės įtampos greitai persiduoda visai maisto gamybos grandinei“, – aiškina A. Pranckevičius. Tai iliustruoja ir įtampa dėl Irano, kuri sukėlė dujų ir kuro kainų kilimą Lietuvoje, nors konfliktas vyksta toli.
Todėl, anot jo, šiandien apie maisto sektoriaus atsparumą reikia kalbėti plačiau. Geopolitikos kontekste svarbūs tampa energetikos, logistikos, kuro tiekimo, žaliavų judėjimo, darbuotojų prieinamumo ir veiklos tęstinumo klausimai. Nuo šių grandžių priklauso, ar krizės metu turima žaliava galėtų virsti realiai vartotojus pasiekiančiu maistu.
Krizės metu žaliavos būtų, bet ar veiktų sistema
Jei krizė kiltų Lietuvoje, grūdų žaliavos tikriausiai turėtume, nes įmonės ją sandėliuoja arba yra sudariusios tiekimo sutartis. Tačiau ne visos maisto pramonėje naudojamos žaliavos yra vietinės. Pavyzdžiui, pašarų gamybai reikalingi komponentai dažnai atkeliauja iš Brazilijos, Argentinos ar kitų šalių, o tokių žaliavų atsargos siekia vos kelis mėnesius.
Daug svarbesnis yra valstybės gebėjimas užtikrinti maisto įmonių veiklos tęstinumą, o čia esminiai klausimai yra darbuotojai, energetika ir logistika. Įmonės turi žinoti, ar krizės atveju darbuotojai galėtų dirbti, ar nebūtų mobilizuojami. Aiškumo trūksta ir dėl nepertraukiamo elektros bei dujų tiekimo užtikrinimo, generatorių veikimo ir rezervų.
Tai ypač svarbu pašarų gamybai, nuo kurios priklauso gyvulininkystės sektorius. Jei ši grandis liktų be prioritetinio dujų tiekimo, krizės metu rizikuotume apsaugoti tik dalį sistemos. Su energetika glaudžiai susijusi ir logistika, kuriai būtini aiškūs kuro tiekimo taškai.
Verslas, nors ir imasi iniciatyvų (pvz., stato generatorius, saulės elektrines), negali išspręsti visos sistemos klausimų. „Apie tai kalbame tiesiogiai ir per asociacijas, tačiau aiškumo vis dar trūksta. Vertiname institucijų pastangas, tačiau priimant sprendimus būtina girdėti ir tas įmones, kurioms tektų maisto tiekimo atsakomybė“, – pabrėžia A. Pranckevičius.
Maisto produktų rezervas negali būti simbolinis
Nors valstybės maisto produktų rezervavimo sistema formaliai veikia ir įmonės joje dalyvauja, jos mastas praktikoje per mažas. Valstybės kontrolės auditas parodė, kad 2024 m. rezerve buvo sukaupta tik 17 proc. reikalingų atsargų, o 2023 m. jų nebuvo.
„Svarbu ne tik turėti aprašytą tvarką, bet ir realiai veikiančią sistemą. Jei įmonė saugo kelis tūkstančius pakelių miltų, tai realios krizės atveju neturės didelės įtakos“, – sako vadovas. Krizės metu turi būti aišku, kokie produktai rezervuoti, kur jie yra, kaip būtų paimami, kas juos vežtų ir kaip užtikrinamas tiekimas. Visa tai reikia turėti iš anksto parengtą.
Lietuvos maisto sektorius turi stiprų pagrindą, tačiau atsparumą geopolitinių įtampų laikotarpiu lemia ne tik sandėliuose esančios atsargos, bet ir visos grandinės – gamyklų, darbuotojų, energijos ir kuro tiekimo, logistikos – veikimas. Šie klausimai turi būti sprendžiami visos sistemos lygiu.
