„Klaida yra įsitikinimas, kad jei vartojimas retas, tai automatiškai saugu. Smegenims, deja, dažnai nerūpi kalendorius. Joms labiau rūpi funkcija, ar alkoholis tampa smagus vakarėlio priedas, ar greitas būdas susitvarkyti su diena, kuri nebejuokinga“, – sako priklausomybių ekspertė Germantė Tamošaitienė. Pokalbyje – apie tai, kodėl vienam bokalas alaus lieka vakaro malonumu, o kitą po truputį įtraukia į priklausomybę.
– Žmogus pakelia pirmą taurę – kas tą akimirką vyksta smegenyse? Kodėl vieniems tai yra tik vienkartinis epizodas, o kitų smegenyse iškart atsiranda žyma – „pakartoti“?
– Pirmoji alkoholio taurė veikia kelias smegenų sistemas vienu metu, nes ji slopina įtampą reguliuojančias struktūras, mažina „vidinį stabdį“ ir aktyvina dopamino išsiskyrimą, kuris sukuria malonumo ir palengvėjimo jausmą – „ach, gera“.
Kai kurių žmonių smegenys šį efektą užkoduoja ypač stipriai, ypač jei tuo metu patiriamas stresas, nerimas ar emocinė įtampa. Tokiu atveju alkoholis tampa ne tik gėrimu, bet ir labai greitai išmoktu būdu reguliuoti savijautą, todėl rizika, kad ši patirtis bus kartojama, didėja.
– Tyrimai rodo, jog maždaug pusę priklausomybės rizikos lemia genai, kitą pusę – aplinka ir patirtys. Kaip šie veiksniai susipina ir kodėl vienam žmogui rizika virsta priklausomybe, o kitam – ne?
– Žinoma, kad tai lemia ne vienas konkretus veiksnys, o kelių biologinių ir psichologinių sistemų sąveika. Alkoholis veikia smegenų atlygio sistemą, kurioje dopaminas signalizuoja malonumą ir mokymąsi: „tai verta kartoti“, „dar ir dar“.
Vienų žmonių smegenys šį signalą užkoduoja silpniau, kaip trumpą socialinę patirtį, kitų – kaip itin stiprų emocinį įvykį, kuris gali tapti elgesio modelio pradžia. Tam įtakos turi genetika, emocinė būsena, streso lygis, ankstesnė patirtis ir net pats vartojimo kontekstas. Todėl vienas kartas pats savaime nėra priežastis, bet gali būti pirmas reikšmingas nervų sistemos „mokymosi įrašas“.
– Ar galėtumėte iš anksto pasakyti, kuris žmogus gali tapti priklausomas, o kuris – ne?
– Iš anksto tiksliai pasakyti neįmanoma. Galima tik įvertinti rizikos veiksnius.
Didesnė rizika siejama su genetiniu polinkiu, impulsyvumu, ankstyvu alkoholio vartojimu, psichikos sunkumais, tokiais kaip nerimas ar depresija, taip pat su įpročiu slopinti stresą išorinėmis priemonėmis – juk tai lengviausiai prieinamas „antidepresantas“ nuo 10.00 val. ryto…
Priklausomybė dažniausiai formuojasi pamažu ir tampa aiškiai matoma tik žvelgiant atgal, kai matyti, kad vartojimas virto būtinybe.
– Paauglio „stabdžių“ sistema smegenyse bręsta maždaug iki 25-erių, o beveik trys ketvirtadaliai 15-16 metų moksleivių alkoholio jau bent kartą yra ragavę. Kaip šis veikia paauglio smegenis ir kuo tas poveikis skiriasi nuo suaugusio žmogaus?
– Amžius čia ypač svarbus, nes smegenys skirtingais gyvenimo etapais dirba tarsi skirtingais „valdymo režimais“. Paauglystėje smegenys dar panašios į sistemą, kuri turi galingą „emocijų variklį“, bet dar ne iki galo įdiegtus stabdžius. Smegenų dalis, kuri atsakinga už „palauk, pagalvok, kas bus rytoj“, dar tik formuojasi, o atlygio sistema tuo metu dirba visu pajėgumu.
Todėl viskas, kas suteikia greitą emociją ar palengvėjimą, gali atrodyti ne šiaip smagu, o beveik „aišku, kad verta pakartoti“. Tuo metu alkoholis veikia kaip „geras garsas“, nes emocijos tampa ryškesnės, drąsa didesnė, o pasekmės kažkur tolimoje ateityje, kuri paaugliui psichologiškai dar nelabai „užsikrauna“. Ne todėl, kad jam nerūpi, o todėl, kad smegenys dar mokosi jungti „dabar“ su „vėliau“.
Suaugusio žmogaus smegenys jau labiau primena automobilį su įdiegtais stabdžiais, nes reakcijos ne tokios impulsyvios (bent jau turėtų taip būti), sprendimai labiau pasverti. Ta pati taurė dažniau nebūna „atradimas“, o labiau „atsipalaidavimo įrankis po dienos“. Kitaip tariant, paaugliui tai gali būti „emocijų sprogimas su geru garsu“, o keturiasdešimtmečiui – „pagaliau tyliau galvoje“.
– Kokie išgyvenimai ir būsenos dažniausiai skatina vis dažniau vartoti alkoholį?
– Alkoholis dažnai tampa ne socialine pramoga, o emocijų reguliavimo priemone. Nerimas, depresija, trauminės patirtys ir ilgalaikis stresas didina riziką, nes žmogus pradeda ieškoti greito būdą pakeisti vidinę būseną.
Praktikoje tai dažnai prasideda nuo paprasto modelio, kai po įtemptos dienos išgeriama tam, kad „palengvėtų“, ir tas palengvėjimas tampa stipriu mokymosi signalu smegenims. Taip formuojasi ryšys „įtampa–alkoholis–palengvėjimas“, kuris laikui bėgant gali virsti automatine reakcija.
– Kaip atpažinti ribą, kada prasideda probleminis vartojimas?
– Riba tarp socialaus vartojimo ir priklausomybės dažniausiai nėra staigi, ji atsiranda pamažu.
Įspėjamieji ženklai yra didėjantis vartojimo dažnis ar kiekis, auganti tolerancija, kai tam pačiam efektui reikia daugiau alkoholio, sunkumas sustoti pradėjus gerti, taip pat situacijos, kai alkoholis tampa pagrindiniu būdu atsipalaiduoti ar nusiraminti. Kai „viena taurė“ vis dažniau virsta „dar viena, nes pirmos beveik nesijautė“, tai jau signalas, kad alkoholis iš socialinio elemento tampa emocinės reguliacijos įrankiu.
– Paradoksalu, bet rizikuoja ir tie, kurie yra įsitikinę, kad viską kontroliuoja…
– Tai susiję su optimistine mintimi, kai manoma, kad neigiami dalykai nutinka kitiems, bet ne man. Tokie žmonės dažnai pervertina savikontrolę ir nuvertina riziką, todėl gali nepastebėti, kaip po truputį keičiasi vartojimo įpročiai.
Svarbiausias savęs apgaudinėjimo ženklas yra ne tai, kiek žmogus „mano, kad kontroliuoja“, o tai, ar atsiranda pasikartojantys elgesio modeliai, kuriuos jau sunkiau keisti, nei buvo planuota. Tai panašu į įsitikinimą, kad vairuoji visiškai saugiai, todėl saugos diržas nebūtinas, iki kol situacija parodo, kad kontrolės jausmas ne visada sutampa su realybe.
– Ko žmonės dažniausiai nesupranta apie priklausomybės pradžią? Ir ką pasakytumėte tiems, kurie save ramina fraze „vienas kartas dar nieko nereiškia“?
– Dažniausia klaida yra manyti, kad priklausomybė yra tiesiog „silpnos valios reikalas“. Tarsi žmogus ryte atsibunda ir pagalvoja: „šiandien pasirinksiu tapti priklausomu“. Realybėje tai labiau primena ne sprendimą, o mokymosi procesą smegenyse, kai jos greitai išmoksta, kas suteikia palengvėjimą ar malonumą, ir pradeda tą „funkciją“ siūlyti vis dažniau.
Kita klaida yra įsitikinimas, kad jei vartojimas retas (proginis), tai automatiškai saugu. Smegenims, deja, dažnai nerūpi kalendorius. Joms labiau rūpi funkcija, ar alkoholis tampa „smagus vakarėlio priedas“, ar „greitas būdas susitvarkyti su diena, kuri nebejuokinga“. Čia ir prasideda skirtumas.
Dar vienas klasikinis pavyzdys – „aš tai kontroliuoju“. Kontrolės jausmas yra kaip interneto signalas, kuris kartais pilnas, kartais atrodo, kad yra, bet realybėje jau stringa, tik žmogus dar to nepastebi. O frazė „vienas kartas dar nieko nereiškia“ iš esmės net nėra klaidinga, ji tiesiog per daug optimistiška. Taip, vienas kartas dažniausiai nieko ir nereiškia. Smegenys po jo neįsirašo „priklausomybė įjungta“. Bet kartais jos įsirašo ką kita: „aha, šitas būdas greitai pataiso savijautą. Noriu dar“. Ir tada prasideda įdomioji dalis, kur yra ne „vienas kartas“, o „dar kartą, nes pirmas buvo visai neblogas“.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
