Petras Stirbys. Niujorko mokslų akademijos narys
Olimpinių žaidynių sumanytojas Pierre‘as de Cubertinas pateko į sporto istoriją. Idėja, gyvuojanti iki šių dienų, gimė 1892 m., o jos tikslas – sportuojant ugdyti fizines ir intelektines galias, skatinti tarptautinį bendravimą, puoselėti taikų sugyvenimą. Tai įkvepiantys tikslai. Vis dėlto noras sporte pasiekti maksimalių rezultatų neretai palieka neigiamus pėdsakus sveikatai.
Praskleiskime kritiško žvilgsnio šydą
Kartais dėl nederamo elgesio pasaulio bendrijoje žaidynės riboja valstybių dalyvių skaičių, tuo parodant, jog Olimpiadoje privalo vyrauti taikaus sugyvenimo dvasia. Tarp olimpinių žaidynių vyksta daugybė įvairiausio rango sportinių varžybų, kuriose realizuojami ambicingi troškimai – greičiau, aukščiau, stipriau!
Neverta nė aiškinti, kad įvairios sporto šakos reikalauja skirtingų fizinių ir emocinių pastangų bei ištvermės. Maratoninio profilio sportas, penkiakovės ir daugiakovės, ilgų distancijų irklavimas ir daugelis kitų konkurencinių rungčių iš atletų pareikalauja milžiniškų pastangų, ypač kai kovojama iki kraštutinio jėgų išsekimo. Begalinės ištvermės reikalaujančios rungtys – šio straipsnio taikinys ir objektas.
Kai sveikas protas atitrūksta nuo realybės, kenčia sportininkų sveikata, juk, neretai artėjant prie rungtynių finišo, ištinka rimtų bėdų. Gaila žiūrėti į finišuojantį sportininką, gaudantį orą, nerandantį vietos. Kas per daug, tas nesveika – sako senolių išmintis. Juk, pavyzdžiui, biatlono distancijos siekia: vyrams – 20 km, moterims – 15 km; sprintas: vyrams- 10 km, moterims – 7,5 km; persekiojimo lenktynės atitinkamai 15 ir 12,5 km. Visoje trasoje išlaikant tempą ir maksimalią jėgų mobilizaciją, ties finišo linija pirmas vietas laimėjusius išvystame pamėlynavusiais veidais (dėl ekstremalaus dusulio), krintančius ant žemės, o dalis sportininkų neištveria ar net nepasiekia finišo. Žvelgiant per žmogaus fiziologinių galimybių prizmę, toks organizmo jėgų išsekinimas yra absoliučiai nepriimtinas, nes širdis patiria tokių perkrovų, kurių išvis gali neatlaikyti, o kartais išties neatlaiko.
Pasaulio pajėgiausieji – sportinis elitas – sukelia nežmonišką konkurencinę įtampą, pasireiškiančia prostracija – visišku fizinių ir psichologinių jėgų išsekimu. Visa tai dėl pergalės, kad užkoptų ant apdovanojimų aukščiausių pakylų. Taigi, psichologinis faktorius daug ką lemia – sportininkas pasiruošęs absoliučiai visas jėgas atiduoti rezultatui, o tai yra didi olimpinė prasmė ir… didžiulė kaina.
Dramatiški nutikimai
Stokholmo olimpinėse žaidynėse 1912 m. trasoje mirė portugalas Francisco Lazaro – teigiama dėl hipertermijos. Romos olimpinėse žaidynėse 1960 m. mirė dviratininkas Knudas Enemarkas Jensenas – taip pat dėl karščio. Amerikietis bėgikas Williamas Garcia 1904 m. Sent Luiso olimpiadoje vos nemirė dėl vidinio kraujavimo. Šiais metais Milano ir Kortinos olimpinėse žaidynėse kraupią kojos traumą patyrusi JAV sportininkė Lindsey Vonn buvo operuota net keturis kartus, o grįžus į JAV, jai atlikta dar viena operacija, vos išvengta kojos amputacijos.
Tarptautinio olimpinio komiteto duomenimis, sportininkai patiria įvairaus pobūdžio sužalojimų, tačiau žūčių pasitaiko retai. Vasaros žaidynėse fizinius sužalojimus patiria 8-12 proc. visų dalyvių. Daugiausia traumų patiriama kontaktinėse ir kovos sporto šakose: bokse, imtynėse, dviračių sporte ir futbole. Labiausiai traumuojančios žiemos sporto šakos yra akrobatinis slidinėjimas, snieglenčių sportas ir kalnų slidinėjimas. Pranešama, jog paskutinių 2026 m. žiemos olimpinėse žaidynėse vien tik pasiruošimo etape, t. y. treniruočių ir kvalifikacinių testų metu, buvo gana sunkių snieglenčių sporto atstovų traumų.
Tokijo 2020 m. vasaros žaidynėse konstatuotos 1035 traumos, vidutiniškai nukentėjo devyni iš 100 sportininkų. Panašus traumingumas buvo ir Pekino 2022 m. žiemos olimpinėse žaidynėse.
Jungtinėje Karalystėje ruošiamasi peržiūrėti futbolo taisykles ir įvesti tam tikrų apribojimų žaidėjams smūgiuoti kamuolį galva, mat pastebėta demencijos simptomų dėl pasikartojančių galvos smegenų sukrėtimų.
Keisti reglamentavimai
Kyla natūralus klausimas: kam atitenka nauda ir satisfakcija dėl nustatytų nesveikai ilgų olimpinių distancijų ir kitų sveikatą sekinančių rungčių, kuriomis, medicininiu požiūriu, neleistinai pasikėsinama į sportininkų sveikatą, o atsakomybę už padarinius paliekant sportininkams – neva patys kalti, jei sutinka su olimpinių normatyvų reglamentu. Kaipgi kitaip galima komentuoti 10 km ir 42,195 km maratonų bėgimus, kai šiuos atstumus įveikti tenka maksimaliu greičiu, nemažinant tempo, dargi jį didinant, ir su maksimaliu širdies bei plaučių apkrovimu, sunkiai tenkinančiu kūno raumenų poreikius. Bėgant ilgas distancijas, visų raumenų – labiausiai širdies – deguonies poreikis pasiekia maksimalią reikšmę, tad raumenynui tenka dirbti hipoksijos (deguonies trūkumo) sąlygomis. Tai elementaru ir suprantama. Medikai žino, kokių padarinių sukelia hipoksija, kas gresia širdies raumeniui, – o gresia, pirmiausia, ritmo sutrikimai, širdies ir plaučių veiklos nepakankamumas, nors ir ribotos trukmės. Žinoma, gelbsti sportininko pasiruošimas, treniruotumas, jaunas amžius, bendra emocinė įtampa, skatinanti atiduoti visas jėgas ir jų atsargas.
Kas trukdo organizatoriams tuos atstumus sumažinti trečdaliu ar net per pusę? 42,195 maratono atstumas nesunkiai galėtų būti peržiūrimas, turint omenyje ekstremalų sportininkų kankinimą, tegul ir su jų sutikimu, su neleistinu pasikėsinimu į olimpiečių sveikatą. Laisvanoriškai paklūstantys olimpinių normatyvinių barjerų tironijai sportininkai tokiam scenarijui privalo paklusti – kitokių pasirinkimų nėra, nebent sporto šaką pakeistų labiau fiziškai pakeliama.
Kodėl sportininkai iš olimpinių žaidynių turi grįžti su sveikatos pažaida, kurią, žinoma, atsveria dalyvavimo emocijos? Ar pasaulį ištiktų kas nors blogo, ar, galbūt, nukentėtų olimpinė chartija, jei tie atstumai būtų sumažinti, pvz., 50-60 proc.? „Sportininkų sveikata pirmiausia!” – tepasipildo šiuo devizu chartija. Šitaip galima peržiūrėti ir bent kiek patobulinti daugelį sportininkus alinančių rungčių reguliavimą – tam tereikia geranoriškumo.
Olimpinėje praktikojei rungčių skaičius, jų sąrašas nuolat kinta, periodiškai pasirodo įvairių pataisų, daug kas lyg ir optimizuojama. Taigi, dera lanksčiai pasitvarkyti, ypač peržiūrint ribinės ištvermės reikalaujančias rungtis.
Ne visos sporto šakos reikalauja beprotiškų fizinių jėgų. Štai krepšininkai. Nors jiems tenka nemaži krūviai, privalu smarkai paprakaituoti gynybą keičiant puolimu, bet atsigavimui jie turi galimybių – pasėdėti ant atsarginių suolelio, esama pertraukėlių tarp kėlinių. Taigi, prarastas jėgas gana greit galima atstatyti ir nenusivaryti nuo kojų. Arba, štai disko metikai. Jiems tenka atlaikyti nemažus krūvius ruošiantis varžyboms, bet pačios varžybos – beveik inteligentiškos: keli disko švystelėjimai – taigi, uždusti negresia. Arba skeletono rungtys, kai sportininkai beveik pasyviai gulėdami ant pilvo leidžiasi ledo loviu: pramoga, o ne sekinančios varžybos. Panašus ir leidimasis rogutėmis, taip pat komandinis akmenslydis, labiau primenantis pramogavimą. Skirtingos sporto rūšys reikalauja skirtingų jėgų, sveikatos ir ištvermės investicijų.
Sporto organizacijos galėtų imtis iniciatyvos optimizuojant reikalavimus, akcentuojant sportininkų sveikatos tausojimą. Kraštutinumai daro žalą ne tik sportininkams – visa, kas per daug, nesveika. Moralas primityviai paprastas: visapusiškai įvertinkime rungtis, kurios kelia daugiausia rizikų, ištieskime pagalbos ranką sportininkams, pasistenkime suprasti jų padėtį. Tai ne pavienių entuziastų rūpestis, bet sporto organizacijų ir nacionalinių olimpinių komitetų avangardinis vaidmuo.
Dėmesio verti paralimpiados niuansai
Tokiame fone iškyla paralimpiečio Rapolo Micevičiaus, medijose minimo kaip geležinės valios žmogaus, heroizmo aplinkybės. Jis kojos neteko kažkada virš vandens atlikdamas triuką su jėgos aitvaru, kuris pasibaigė sunkia trauma. Dėl patirtų kaulų lūžių jam buvo atlikta šešiolika chirurginių operacijų, įskaitant kojos amputaciją. Paskui jis tapo profesionaliu sportininku. Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse varžybose šis snieglentininkas, varžydamasis kalnų trasoje, bendroje įskaitoje iškovojo tryliktą vietą.
Tegul niekas neįsižeis: kokiu nutrūktgalviu reikia būti, kad leistumeis į tokį neva žygdarbį, kuriame tyko tiek daug pavojų? Pašalietis kraipo galvą ir mintija: žmogau, juk tu rizikuoji, tu ant kortos statai savo vienos ir vienintelės kojos likimą, eini va bank, leisdamasis nuo kalnų rizikuoji netekti savo vienintelės kojos! Negi šitokia kaina verta veržtis į garbę ir šlovę, rizikuojant sėsti į žmonėms su judėjimo negalia skirtą vežimėlį? Leisdamasis nuo kalno R. Micevičius patyrė kontaktą su varžovu Alexu Massie – tai išties galėjo baigtis liūdniau, nei baigėsi. Tokie apskaičiavimai panešėja į apsiskaičiavimus, neįvertinamos rizikos. Net abiem sveikomis kojomis nuo kalnų slidėmis besileidžiantys patiria rimtų incidentų, ne visada išsilaiko ant kojų, o ką jau kalbėti, kai tik viena koja yra visavertė kūno pusiausvyrai išlaikyti. Tokiam poelgiui charakterizuoti tinkamiausias žodis, ko gero, būtų avantiūra, reiškianti pavojingą, įdomų ir neįprastą nuotykį, dažnai siejamą su rizika, neapgalvotais veiksmais, viliantis sėkmės. Kad ir kaip galvotum, lieka dvilypis jausmas – heroizmo ir lengvabūdiškumo lydinys. Norisi gerbti sportininko drąsų pasirinkimą ir… neįvertintas grėsmes, kartu linkint daugiau taip nesielgti. Afrikiečių patarlė byloja – niekada netikrinkite upės gylio abiem kojomis. Rizika turi būti pagrįsta.
Vienintelės galūnės tausojimas iškyla kaip ultima ratio (lot.) – paskutinis argumentas, perspėjantis, neleidžiantis įvykti skaudžiam atsitiktinumui. Nelabai aišku, kas, priimant tokius sprendimus, atsiskleidžia: drąsa ar nebranda, turint omenyje jau turėtą nuotykį, pasibaigusį kojos praradimu. Atrodo, kad iš gyvenimiškos pamokos nepasimokyta, vėlesni sprendimai – nerimti, nepozityvūs, nors olimpiadoje šis tas pasiekta.
Sunku susilaikyti nuo moralizavimo, kai, žinant savo būklę, mėgini eiti per minų lauką. Pasirinkdamas trasą, rizikuoji pats, rizikuoja visuomenė ir valstybės iždas, kuriam teks didinti išmokas, jei nelaimės, rimto incidento atveju išaugtų negalios poreikiai, jei neįgalumo laipsnis padidėtų. Iš šalies viskas atrodo nebrandžiai ir nerimtai. Turint ne dvi, o tik pusantros kojos, nepagirtina leistis į vizijas, kupinas netikėtumų. Kam rizikuoti, potencialiai apsunkinti savo padėtį, kuri ir taip nelengva? Geriau būti saugiam, nei gailėtis – orientuoja klasikinė sentencija. Prisiminkime ir Arthuro Schopenhauerio teiginį: „Sveikata svarbesnė už visas kitas gyvenimiškas gėrybes, todėl, kad iš tikrųjų sveikas elgeta laimingesnis už sergantį karalių“. Telieka pridurti, kad dievinti rizikas – neatsakingas, patrakėliškas, kaprizingas bruožas. Medicininiu požiūriu toks sportinis užsidegimas atrodo keistokai. Gal kasdienė rami mankšta, specialūs pratimai labiau pasiteisintų, nei intensyvus, ekstremalus treniravimasis siekiant sportinių aukštumų. Net nesinori gilintis į šią problematiką, palikime ją apmąstymams ir savoms išvadoms.
Truputis fantazijos ir ironijos
Neseniai nuvilnijo kvapą gniaužiantis pasaulinio lygio incidentas. Amerikietis Alexas Honnoldas Taipėjuje, Tailande be apsaugos virvių įkopė į aukščiausią šio miesto pastatą, siekiantį 508 metrus. Tai įtempto siužeto performansas, balansuojantis tarp nutrūktgalviškumo, drąsos ir sveiku protu nepaaiškinamos rizikos.
Čia norisi tarti ironišką žodį. Jeigu olimpinė dvasia įkūnija maksimalų sportininkų aukojimąsi vis geresnių rezultatų siekimo vardan, nesiskaitant su sveikata, tai, pasitelkus fantaziją, galima eiti toliau ir vis sudėtingesnėmis trasomis. Taigi, kodėl gi aukštalipystės į dangoraižius neįtraukus į olimpines varžytuves?
Vieni aukštuminiai reikalavimai būtų vyrams, kiti – moterims. Kopimas atbrailomis dviejų rungčių – dieninis ir naktinis. Pastarąjį transliuotų naktinio matymo kameros. Kuo daugiau kliūčių ruožų, tuo įspūdingiau, tuo daugiau skanduočių sukeltų apstulbę sirgaliai. Atranka į žaidynes makabriška: nacionalinių atrankinių kopimų metu dauguma padėtų galvas dar iki olimpiados, o į olimpiadą atvyktų išlikęs likutis, ne daugiau trijų aukštalipystės asų: dviem būtų įteikti aukso ir sidabro medaliai, bronzos – likusiam, ką tik žuvusiam.
Gaila būtų tų, kurie skeptiškai žiūrėtų į šią jaudinančiai perspektyvią sporto šaką, kurią legalizuojant, olimpinį devizą tektų papildyti žodeliu „drąsiau“, tuomet jis skambėtų: „Citius. Altius. Fortius. Audatius“ – greičiau, aukščiau, stipriau, drąsiau. Praturtintas devizas skatintų šturmuoti aukštumas. Juk tikriems olimpiečiams neįveikiamų kliūčių nėra, o galimybė nusisukti sprandą skirta bailių mobilizavimui.
Ši utriruojanti pašaipa rodo, jog tik sveikas protas gali tinkamai, racionaliai ir žmoniškai sureguliuoti olimpinių žaidynių rungtis, kad savo kvalifikaciniais reikalavimais neperžengtų logiškų ribų. Tad, galgi jau laikas sprendimų priėmėjams pataisyti reikalus sportininkų naudai.
Realybė visgi kitokia
Nepaisant išsakyto susirūpinimo, viešoje erdvėje pasirodo diametraliai priešingų nuomonių, cituoju: „Diskusijos apie tai, kad olimpiniai kvalifikaciniai normatyvai yra pernelyg užkelti ir sunkiai įvykdomi, yra pagrįstos – Tarptautinė lengvosios atletikos federacija („World Athletics“) ir kitos sporto šakų organizacijos pastaraisiais metais didina reikalavimus, siekdamos užtikrinti aukščiausią sportinį lygį“. Išties, palyginti su Tokijo 2020 m. žaidynėmis, Paryžiaus 2024 m. olimpiados normatyvai daugelyje lengvosios atletikos rungčių buvo dar griežtesni. Teigiama, kad taip siekiama riboti sportininkų skaičių kvotomis, todėl aukšti normatyvai naudojami kaip priemonė atsirinkti geriausius, o tai leidžia išsaugoti aukštą varžybų kokybę.
Dėl olimpinės dvasios viskas gerai. Negerai – užsimojimas išspausti iš olimpiečių paskutinę dvasią, o tai jau tapo fundamentalia olimpine doktrina, tik niekur jokiais žodžiais neįvardyta.
