„Kas yra slaugytojas? Ateina, suleidžia vaistus, pastato lašelinę ir išeina“, – tokią iki šiol pasitaikančią nuomonę apie savo profesiją prisimena Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos centro Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriaus slaugos administratorė Nina Sergejeva. Tačiau jos pačios daugiau nei dviejų dešimtmečių patirtis pasakoja visai kitą istoriją.
Slaugytojas, pasak Ninos, yra vienas iš pirmųjų žmonių, kuriuos pacientas pamato. Tas, kuris būna šalia po operacijos, kai žmogus atsibunda, kuris sutinka pacientą su jo nerimu ir klausimais, paaiškina, kas vyksta, padeda išgyventi laukimą ir kartais tiesiog prisėda šalia.
„Slauga yra ir mokslas, ir menas“, – sako Nina. Ir iš jos pasakojimo tampa aišku, kad būtent šių dviejų dalykų derinys jai ir yra ši profesija.
Slaugą atrado dar vaikystėje
Ninos kelias į slaugą prasidėjo gerokai anksčiau, nei ji pasirinko profesiją. Vaikystėje ir paauglystėje ji pati buvo dažna ligoninės pacientė – iki pilnametystės ji ne kartą lankėsi gydymo įstaigose. Ten ją pirmiausia sužavėjo žmonės – slaugytojai ir gydytojai, kurie ją priimdavo šiltai, bendraudavo ir rūpindavosi. „Tada žiūrėjau į juos ir galvojau: aš irgi taip norėčiau“, – prisimena ji.
Vėliau studijos Vilniaus kolegijoje, Vilniaus universitete, o šiemet – ir Klaipėdos universitete, kuriame baigė magistrantūros studijas. Mokslai Ninai iki šiol nėra užverstas puslapis. Ji domisi slaugos mokslu, psichologija, metodologija, dėsto, veda mokymus: „O kai pradedi gilintis į kokią nors temą, neišvengiamai mokaisi ir pats“, – apibendrina Nina.
Jos profesinį požiūrį formavo ir sutikti žmonės. Ypač svarbiu asmeniu ji vadina savo magistrinio darbo vadovę profesorę Vilmą Žydžiūnaitę, kurios paskaitos, pasak Ninos, įkvepia neabejoti savimi ir siekti daugiau: „Ji moka užburti, kad mes galime tai padaryti ir turime siekti pokyčių“, – sako Nina.
Pacientas nėra tik diagnozė
Šiandien Nina dirba Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriuje. Čia pacientai dažnai nėra vienkartiniai ligoninės lankytojai. Jie vis sugrįžta į skyrių dėl skirtingų priežasčių – dializėms, tyrimams, gydymui, transplantacijai, kartais dėl komplikacijų ar atmetimo reakcijų.
Todėl tarp slaugytojo ir paciento natūraliai atsiranda ryšys.
Nina gerai prisimena vieną pacientę, kuriai buvo pranešta, kad atsirado tinkamas donorinis organas ir jis gali būti jai transplantuotas. Atrodytų, tai turėjo būti viena džiugiausių žinių. Tačiau moteris apsiverkė – ji išsigando, nežinojo, ką daryti, kas jos laukia. Kalbėtis su tokiu žmogumi nebuvo lengva, kaip ir su kitais, kurie pavargo nuo ligos, nežino, kas jų laukia, kokios galimos pasekmės. Liga paveikia ne visus vienodai ir kartais menkiausias sutrikimas gali baigtis rimtomis komplikacijomis. Užuot bandžiusi pacientę nuraminti pažadais, slaugytoja Nina tiesiog prisėdo šalia ir kalbėjosi. Apie baimę, laukimą, apie tai, ką moteris išgyvena ir kas ją jaudina. Po daugelio metų ši pacientė tą pokalbį vis dar primena: „Kaip gerai, kad mes tada pasikalbėjome.“ Slaugytojai Ninai tai ir yra viena iš svarbiausių slaugos dalių – ne visada kažką padaryti, kartais tiesiog būti šalia paciento.
„Aš nežinau, ar viskas bus gerai“
Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti netikėtai – juk pacientui ligoninėje taip norisi išgirsti padrąsinimą ir viltį. Tačiau Nina mano, kad profesionalus palaikymas turi būti ne pažadas, o buvimas kartu su žmogumi tuo metu, kai jam to reikia: „Jeigu pasakai, kad viskas bus gerai, tu prisiimi atsakomybę už tai, kad bus. Mes negalime to garantuoti“, – sako ji.
Todėl vietoj pažado Nina renkasi kitus žodžius: paaiškina, kas vyksta dabar, ką galima dar padaryti ir kaip žmogui padėti išbūti sunkų etapą.
Šis požiūris ypač svarbus pacientams po inksto transplantacijos. Transplantacija nėra taškas, po kurio „visi sunkumai baigėsi“. Tai naujas etapas, turintis savų iššūkių, rizikų ir apribojimų.
Kartais pirmosios dienos po transplantacijos pacientui būna itin sunkios. Jis laukia, kol pradės veikti persodintas inkstas, stebi tyrimų negerėjančius rezultatus, gali jausti skausmą ir nerimą. Aplinkui gali girdėti kitų pacientų istorijas, kaip jiems viskas pavyko, todėl pats ima galvoti: kodėl man taip sunku?
„Reikia ir gerus dalykus minėti, tačiau būtina ir pasakyti, kad gali būti sunku. Tai dar nereiškia, kad bus blogai“, – sako Nina.
Jos manymu, pacientui reikia ne vien pozityvumo, bet ir tikroviško supratimo, kas jo laukia.
Laukimas – taip pat gydymo kelio dalis
Inkstų ligomis sergančių pacientų gydymas ir priežiūra dažnai tampa ilgu gyvenimo etapu, kuriame netrūksta iššūkių, laukimo ir svarbių pokyčių. Žmogus gali ateiti į šį skyrių dar tik išgirdęs diagnozę ir beveik nieko nežinoti apie dializę ar transplantaciją. Vėliau prasideda inksto transplantacijos laukimas.
Ypač sunkus etapas dializuojamiems pacientams. Gyvenimas tampa gerokai labiau apribotas: reikia kontroliuoti skysčių kiekį, planuoti savo dienas, kad galėtų prisitaikyti prie kas antrą dieną vykstančių dializės procedūrų, o įtraukus į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą atsiranda ir laukimas bei nežinomybė: „Žmogus jaučiasi tarsi pririštas – bijo toliau išvažiuoti, nes gal paskambins ir iškvies transplantacijai“, – pasakoja Nina.
Kai sulaukiama skambučio dėl galimo donoro, į ligoninę atvyksta keli potencialūs recipientai. Jie laukia tyrimų rezultatų ir kiekvienas tyliai galvoja, ar šįkart pasiseks jam ir inkstas tiks.
Slaugytojo užduotis tokiu metu – išlaikyti dėmesį kiekvienam. Ir tada, kai transplantacija įvyksta, darbas nesibaigia. Pacientui reikia iš naujo mokytis gyventi su persodintu organu: vartoti vaistus, žinoti, ko vengti, suprasti infekcijų ir inksto atmetimo rizikas, rūpintis savo sveikata.
Slaugytoja Nina norėtų, kad pacientų edukacija būtų dar stipresnė. Ji svajoja apie specialią mokymosi bazę transplantuotiems pacientams – pacientų mokyklą, kurioje jie galėtų sistemingai sužinoti viską, kas svarbu gyvenant su persodintu inkstu.
Kai skauda ne tik pacientui
Slaugytojos Ninos darbe netrūksta džiugių akimirkų, tačiau tenka išgyventi ir skaudžias netektis. Kai miršta pacientas, kurį ilgai pažinojai ir buvai šalia jo ligos kelyje, netektį išgyvena ir šalia buvę žmonės. „Negaliu ramiai išbūti tą metą. Mes juos pažįstame, pažįstame ir jų artimuosius, todėl netektis sukrečia ir ilgai nepaleidžia“, – sako ji.
Tokiose situacijose labai svarbus tampa kolektyvas. Galimybė pasikalbėti su kolegomis, išsakyti tai, kas sunku, prisiminti pacientą ir jo istoriją. Nina pripažįsta – būna dienų, kai darbo krūvis didžiulis, kai po naktinės pamainos ar sudėtingos transplantacijos atrodo, kad jėgų nebėra. Tačiau komandinis palaikymas padeda nepalūžti.
Ji pati yra dirbusi hospise. Ten dar labiau pajuto, ką reiškia holistinė – visuminė – paciento priežiūra. Ne tik liga ir jos gydymas, bet žmogus, jo artimieji, aplinka, baimės, norai ir poreikis būti kartu.
„Mes labai daug kalbame apie holistinę mediciną, holistinę priežiūrą, bet praktikoje jos tikrai kartais pasigendame. Ilgai sergančiam žmogui ir jo artimiesiems gyvenimas nėra lengvas. O būti šalia jų, rūpintis, išlaikyti gebėjimą profesionaliai dirbti ir kartu nepalūžti – tikrai nelengva“, – sako slaugytoja Nina.
„Žmogui neužtenka, kad tu tik atliktum funkciją“
Ninos Sergejevos magistrinio darbo tema buvo pacientų psichosocialinė adaptacija po inkstų transplantacijos. Atlikdama kokybinį tyrimą ji kalbėjosi su pacientais ir išgirdo tai, ką, jos manymu, verta girdėti kiekvienam slaugytojui.
Pacientai norėtų, kad slaugytojas ne tik atliktų procedūrą, bet ir trumpam sustotų – pasikalbėtų, pajuokautų, pabūtų šalia ne tik kaip specialistas, atliekantis savo darbą, bet ir kaip žmogus. „Norėtųsi, kad daugiau dėmesio skirtų, daugiau būtų žmogiško santykio“, – sako Nina.
Ji supranta ir kitą pusę – kai vienai slaugytojai tenka daug pacientų, laiko pokalbiui lieka labai mažai. Tačiau paciento poreikiai dėl to neišnyksta: „Žmogui neužtenka, kad specialistas tik ateitų, greitai atliktų medicininę manipuliaciją ir išeitų. Jis nori, kad specialistas ateitų, ramiai viską atliktų ir dar skirtų dėmesio.“
Tai, anot Ninos, reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir paties slaugytojo asmenybės savybių. Vieni žmonės lengviau užmezga ryšį, kiti labiau užsisklendę, tačiau gebėjimas bendrauti, suteikti emocinį palaikymą ir edukuoti pacientą yra neatsiejama slaugos dalis.
Slauga – mokslas ir menas
Slaugytojos Ninos gyvenime profesija neužima visos erdvės, nors kaip ji pati sako, kitiems dalykams laiko lieka labai mažai. Ji tapo, yra surengusi ne vieną parodą, daug skaito, domisi psichologija ir metodologija, dėsto studentams. O atsipalaiduoti padeda muzika – gal ir netikėta kryptis, tačiau jai patinka sunkusis metalas.
Slaugytoja Nina Sergejeva sako, kad turbūt būtent ši skirtingų interesų ir patirčių visuma padeda jai išlaikyti pusiausvyrą darbe, kuriame kasdien susitinka žmogaus skausmas, viltis, baimė ir džiaugsmas.
Nina neslepia – jai labai patinka klinikinis darbas: „Patinka būti šalia pacientų, atlikti procedūras, spręsti situacijas, mokytis. Tačiau kartu vis labiau vertinu ir tai, ko medicininėje kortelėje neįrašysi: slauga tai ir menas, nes yra dalykų, kuriuos reikia spręsti kūrybiškai ir ne tik medicinines žinias pasitelkti siekiant situacijas tinkamai išspręsti.“
O bene svarbiausia jos profesijos taisyklė telpa į vieną sakinį: nežadėti pacientui to, ko negali garantuoti, bet niekada nepalikti jo vieno su tuo, ką jis išgyvena.
Nes kartais geriausia, ką gali padaryti slaugytojas, – ne pasakyti „viskas bus gerai“, o tiesiog atsisėsti šalia ir pasakyti: „Pakalbėkime.“
