Antrasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma trimis lemtingomis šalies nepriklausomybės laikotarpio klaidomis pavadino taktinių branduolinių ginklų išgabenimą, sprendimą Vilniuje nepasirašyti asociacijos susitarimo su Europos Sąjunga ir nesugebėjimą 2014 metais sustabdyti Rusijos įvykdyto Krymo užgrobimo.
Kučmai skaudžiausia susitaikyti su Krymo atidavimu
Interviu Ukrainos naujienų agentūrai „Ukrinform“ L. Kučma sakė, kad emociškai jam sunkiausia susitaikyti su faktiniu Krymo atidavimu 2014 metų vasarį ir kovą.
Buvusio prezidento teigimu, Ukraina tinkamai neatsakė į vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų – skiriamųjų ženklų neturėjusių ginkluotų Rusijos karių – veiksmus Ukrainos Juodosios jūros pusiasalyje. Kadangi tuo metu šie asmenys formaliai dar nebuvo identifikuoti kaip Rusijos pajėgos, Ukraina galėjo juos laikyti nežinomais teroristais ir atitinkamai reaguoti, aiškino L. Kučma.
Jo vertinimu, ryžtingas karinis atsakas galėjo sustabdyti mėginimą aneksuoti Krymą pačioje operacijos pradžioje.
Ukraina oficialia laikinosios Rusijos okupacijos pradžia laiko 2014 metų vasario 20 dieną. Kovo 16-ąją Rusijos kontroliuojamuose Kryme ir Sevastopolyje buvo surengtas vadinamasis referendumas, pažeidęs Ukrainos teisę ir vykęs dalyvaujant Rusijos kariams bei ginkluotoms „savigynos“ grupėms.
2014 metų kovo 27 dieną Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 100 balsų prieš 11, dar 58 valstybėms susilaikius, paskelbė referendumą negaliojančiu ir paragino nepripažinti jokio Krymo bei Sevastopolio statuso pakeitimo.
Taktinių ginklų kontrolė vertinama skirtingai
Dar viena lemtinga klaida L. Kučma pavadino 1992 metais duotą Ukrainos sutikimą išgabenti taktinius branduolinius ginklus. Jo teigimu, 1994 metais pasirašant Budapešto memorandumą svarbiausi šalies strateginio saugumo sprendimai jau buvo priimti dvejais metais anksčiau.
L. Kučma tvirtino, kad nepriklausomybės pradžioje Ukrainos teritorijoje buvo apie 3 tūkst. taktinių branduolinių kovinių galvučių. Jų veikimo nuotolis, pasak buvusio prezidento, būtų tikęs Rusijai atgrasyti arba nuo jos gintis.
Šį arsenalą sudarė branduolinės aviacinės bombos, artilerijos sviediniai ir karinių jūrų pajėgų torpedos. L. Kučmos vertinimu, kitaip nei strateginius ginklus, šias sistemas Ukraina galėjo kontroliuoti ir dislokuoti pati.
JAV nevyriausybinė branduolinio saugumo organizacija „Nuclear Threat Initiative“ pateikia kiek mažesnius skaičius: 1991 metais Ukrainoje buvo maždaug 2,5 tūkst. taktinių ir 1,9 tūkst. strateginių branduolinių ginklų. Organizacija taip pat nurodo, kad 1992 metais Kyjivas pareiškė administracinę šių ginklų kontrolę.
Tačiau oficialioje JAV Gynybos departamento apžvalgoje kontrolės klausimas vertinamas kitaip: joje teigiama, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija Ukrainoje buvusius branduolinius ginklus kontroliavo per Nepriklausomų Valstybių Sandraugos struktūras.
Maždaug 2,5 tūkst. taktinių kovinių galvučių iš Ukrainos į Rusiją baigta gabenti 1992 metų gegužės 7 dieną. Šiam sprendimui įtakos turėjo tarptautinis spaudimas ir Ukrainos techninių bei finansinių išteklių trūkumas. JAV tyrimų centro „Brookings Institution“ apžvalgoje taip pat nurodoma, kad Maskva visų taktinių branduolinių galvučių grąžinimą užsitikrino per pirmąją 1992 metų pusę.
1994 metų gruodžio 5 dieną Ukraina, Rusija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos pasirašė Budapešto memorandumą. Juo Ukrainai buvo suteikti saugumo patikinimai, susieti su jos prisijungimu prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties kaip branduolinio ginklo neturinčiai valstybei.
Vilniuje nepasirašytas susitarimas sukėlė masinius protestus
Katastrofiška klaida L. Kučma taip pat pavadino Ukrainos sprendimą Vilniuje nepasirašyti asociacijos susitarimo su Europos Sąjunga.
2013 metų lapkričio 21 dieną Ukrainos vyriausybė sustabdė pasirengimą pasirašyti susitarimą. Lapkričio 29-ąją Vilniuje tuometis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy patvirtino, kad dokumento pasirašyti nepavyko, tačiau pabrėžė, jog ES pasiūlymas tebegalioja. Jis taip pat užsiminė apie Ukrainai darytą spaudimą iš užsienio.
Kyjivo sprendimas sukėlė masinius protestus, vėliau peraugusius į Orumo revoliuciją. Ukrainos ir ES asociacijos susitarimo politinės dalys galiausiai buvo pasirašytos 2014 metų kovo 21 dieną, o visas susitarimas įsigaliojo 2017 metų rugsėjo 1 dieną.
