Birželio pradžioje vykusios „Sveiko amžėjimo ir ilgaamžiškumo asamblėjos 2026“ renginiuose po vienos diskusijos prie manęs priėjusi moteris padėkojo už įdomų ir aktualų renginį, o paskui pasakė sakinį, kurį prisimenu iki šiol: „Po vieno Jūsų pranešimo nusprendžiau daugiau nebeatidėlioti ir užsiregistravau mamografijos tyrimui. Gydytojai nustatė pirmos stadijos krūties vėžį. Sakė, kad atėjau pačiu laiku. Šiandien jaučiuosi gerai. Dabar suprantu, kokią didžiulę reikšmę turi ankstyva diagnostika“.
Kartais vienas laiku priimtas sprendimas gali pakeisti visą žmogaus gyvenimą. Nežinau, ar tas tyrimas išgelbėjo jai gyvybę. Tačiau žinau viena – jis suteikė galimybę ligą diagnozuoti tada, kai tikimybė ją sėkmingai įveikti buvo didžiausia.
Kovoje su vėžiu svarbiausias vaistas dažnai yra ne naujas vaistas.
O laikas.
Ir tai nėra tik graži metafora.
Šią istoriją prisiminiau perskaitęs naujausią Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (IARC) paskelbtą 2026 metų Pasaulinę vėžio būklės ataskaitą. Joje pateikiami skaičiai verčia susimąstyti.
Šiandien pasaulyje kasmet diagnozuojama apie 20,6 mln. naujų vėžio atvejų. Kasdien ši liga nusineša daugiau kaip 26 tūkst. gyvybių, o jei pasaulis nesiims ryžtingesnių veiksmų, iki 2050 metų naujų susirgimų skaičius gali išaugti beveik iki 35 mln. per metus.
Lietuvoje, Nacionalinio vėžio centro (NVC) duomenimis, vien per 2024 metus užregistruoti 19 425 nauji piktybinių navikų atvejai, o nuo vėžio mirė 8 165 žmonės. Tai reiškia, kad onkologinės ligos kasdien paliečia dešimtis Lietuvos šeimų ir išlieka viena svarbiausių mirties priežasčių mūsų šalyje.
Mane labiausiai sudomino svarbiausia PSO žinia: beveik keturi iš dešimties vėžio atvejų šiandien yra susiję su rizikos veiksniais, kuriuos galime pakeisti.
Tai reiškia, kad milijonai žmonių galėtų niekada neišgirsti diagnozės, jei daugiau dėmesio skirtume rūkymo mažinimui, žalingo alkoholio vartojimo ribojimui, sveikatai palankiai mitybai, fiziniam aktyvumui, vakcinacijai, ankstyvajai diagnostikai ir sveikatos raštingumui.
Tai nėra vien medicinos klausimas. Tai klausimas apie mūsų kasdienius pasirinkimus. Apie valstybės sprendimus. Apie tai, kiek vertiname savo sveikatą.
Ką ši pasaulinė statistika reiškia Lietuvai?
Daugelis pasakytų, kad Lietuva yra maža valstybė ir pasaulinės prognozės mūsų nelabai liečia. Manau priešingai. Europa sudaro vos apie dešimtadalį pasaulio gyventojų, tačiau jai tenka maždaug penktadalis visų onkologinių ligų atvejų ir mirčių.
Lietuva yra Europos dalis. Mes taip pat sparčiai senstame. Gera žinia, kad gyvename ilgiau. Tačiau kartu tai reiškia, kad daugės ir ligų, kurių rizika didėja su amžiumi.
Todėl šiandien svarbiausias klausimas nebėra, ar onkologinių ligų daugės. Jų daugės. Svarbiausias klausimas – ar mes tam pasirengę?
Ir čia norėčiau pasakyti kai ką, kas, mano įsitikinimu, turėtų tapti pagrindine Lietuvos sveikatos politikos nuostata. Didžiausia mūsų sėkmė neturėtų būti tai, kad išmokstame vis geriau gydyti vėžį. Didžiausia sėkmė būtų tai, kad kuo mažiau žmonių juo apskritai susirgtų, o susirgus liga būtų nustatoma kuo anksčiau.
Būtent čia slypi didžiausias rezervas. Ir būtent čia Lietuva jau turi kuo didžiuotis.
Kelios minutės profilaktiniam tyrimui gali padovanoti dešimtmečius gyvenimo
Medikai dažnai sako, kad ankstyva diagnostika gelbsti gyvybes. Tačiau kartais šie žodžiai skamba pernelyg abstrakčiai. Pažvelkime į skaičius.
Lietuvoje pirmoje stadijoje diagnozuotas krūties vėžys penkerių metų išgyvenamumas siekia net 98 proc. Antroje stadijoje – apie 90 proc., trečioje – apie 60 proc., o ketvirtoje lieka vos 25 proc.
Storosios žarnos vėžio atveju skirtumas taip pat įspūdingas – pirmoje stadijoje penkerius metus išgyvena apie 90 proc., o ketvirtoje – tik apie 14 proc. pacientų.
Prostatos vėžio atveju pirmoje ir antroje stadijose penkerių metų išgyvenamumas siekia apie 99 proc., o ketvirtoje stadijoje sumažėja iki maždaug 30 proc.
Tai nėra vien medicininė statistika. Tai tūkstančiai gyvenimų. Tūkstančiai šeimų. Tūkstančiai žmonių, kurie galėjo ir toliau dirbti, auginti vaikus, džiaugtis anūkais, keliauti, kurti ir gyventi visavertį gyvenimą.
Todėl šiandien drįsčiau pasakyti paprastai: ankstyvoji diagnostika yra viena veiksmingiausių šiuolaikinės medicinos technologijų. Ji nereikalauja nei sudėtingiausio roboto, nei naujausio vaisto. Ji prasideda nuo žmogaus sprendimo ateiti pasitikrinti.
Lietuva jau padarė daug svarbių žingsnių. Dabar svarbiausia jais pasinaudoti.
Kalbėdami apie onkologines ligas dažnai koncentruojamės į tai, kas blogai. Tačiau šį kartą norėčiau pradėti nuo to, kas Lietuvoje jau padaryta.
Šiandien mūsų šalyje veikia keturios valstybės finansuojamos organizuotos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos – krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir prostatos vėžio. Tai reiškia, kad šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų reguliariai sudaroma galimybė nemokamai pasitikrinti dėl dažniausių onkologinių ligų.
Matome ir šių programų naudą.
Nacionalinio vėžio centro duomenimis, penkerių metų santykinis išgyvenamumas Lietuvoje sergant prostatos vėžiu siekia 95,9 proc., krūties vėžiu – 82,9 proc., melanoma – 80,1 proc. Tai rodo, kad anksti diagnozavus ligą ir taikant šiuolaikinį gydymą galima pasiekti labai gerų rezultatų. Tačiau yra ir kita statistika – sergant kasos vėžiu penkerių metų išgyvenamumas tesiekia 8,1 proc., plaučių vėžiu – 13,6 proc., skrandžio vėžiu – 27,9 proc. Tai dar kartą primena, kokią didžiulę reikšmę turi ankstyvas ligos nustatymas ir veiksminga rizikos veiksnių kontrolė.
Ypač verta paminėti prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą. Nors Europos Sąjunga tik 2022 m. rekomendavo valstybėms narėms palaipsniui diegti organizuotas prostatos vėžio patikros programas, Lietuva tokią programą jau vykdo. Tai rodo, kad kai kuriose srityse galime būti ne besivejantys, o rodantys kryptį kitiems.
Tačiau vien programų nepakanka.
Didžiausia jų vertė atsiskleidžia tik tada, kai žmonės jomis naudojasi. Ir būtent čia slypi didžiausia galimybė.
Kodėl žmonės vis dar delsia?
Dažnai manome, kad pagrindinė problema – paslaugų trūkumas. Tačiau praktika rodo ką kita. Žmonės dažnai neatvyksta ne todėl, kad negali. Jie neatvyksta todėl, kad nejaučia jokių simptomų. Todėl, kad bijo išgirsti diagnozę. Todėl, kad nuolat atideda vizitą sakydami sau: „Kitą savaitę“, „Kitą mėnesį“, „Kai turėsiu daugiau laiko.“
Deja, onkologinės ligos mūsų planų dažniausiai neklausia. Būtent todėl ankstyvosios diagnostikos programos nėra skirtos sergantiems žmonėms. Jos skirtos tiems, kurie jaučiasi visiškai sveiki.
Ir tai yra didžiausia jų vertė.
Lietuvoje dalyvavimas organizuotose prevencinėse programose dar nėra toks, kokio norėtume. Naujausi OECD duomenys rodo, kad krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje dalyvauja apie 60 proc. tikslinės populiacijos moterų, storosios žarnos vėžio programoje – taip pat apie 60 proc., gimdos kaklelio vėžio programoje – apie 57 proc.
Tai nėra blogi rodikliai, tačiau jie reiškia, kad dešimtys tūkstančių žmonių vis dar nepasinaudoja galimybe ligą nustatyti anksti. Tačiau kiekvienas papildomas dalyvavimo procentas reiškia šimtus žmonių, kuriems liga gali būti nustatyta anksčiau.
Esu įsitikinęs, kad jeigu pavyktų bent reikšmingai padidinti dalyvavimą ankstyvosios diagnostikos programose, kasmet turėtume ne tik daugiau anksti diagnozuotų navikų, bet ir daugiau žmonių, kurie po gydymo sugrįžtų į įprastą gyvenimą.
Tai būtų viena didžiausių investicijų į Lietuvos žmonių sveikatą.
Vėžys – ne tik medicinos problema. Tai ir ekonomikos, ir nacionalinio saugumo klausimas.
PSO šių metų ataskaitoje pirmą kartą tiek daug dėmesio skiriama ne tik medicininiams, bet ir socialiniams bei ekonominiams vėžio padariniams.
Vėžys nesibaigia diagnoze. Jis pakeičia žmogaus gyvenimą, jo šeimos kasdienybę, finansinę padėtį, darbą, emocinę sveikatą ir ateities planus.
PSO atlikta apklausa parodė, kad beveik pusė žmonių, susidūrusių su onkologine liga, patiria finansinių sunkumų. Daugiau kaip pusė susiduria su psichologiniais išgyvenimais, o beveik visi artimieji, slaugantys sergantį žmogų, pripažįsta patiriantys didelį emocinį ir socialinį krūvį.
Tai primena labai svarbią tiesą.
Vėžys – tai ne vien paciento liga. Dažnai tai tampa visos šeimos išbandymu.
Tačiau yra dar vienas aspektas, apie kurį kalbame gerokai rečiau. Kiek valstybei kainuoja ne pats gydymas, o prarasta žmogaus sveikata?
Esame įpratę diskutuoti, kiek kainuoja naujas vaistas, moderni medicinos įranga ar inovatyvus gydymo metodas. Kur kas rečiau klausiame, kiek valstybei kainuoja žmogus, kuris dėl ligos nebegali dirbti, kurti, mokėti mokesčių, auginti vaikus ar rūpintis savo artimaisiais.
Būtent į šį klausimą bandė atsakyti šiemet Lietuvoje pristatytas Vokietijos WifOR instituto tyrimas. Jo rezultatai verčia susimąstyti.
Vien Lietuva dėl ligų kasmet praranda apie 4,8 mlrd. eurų bendrojo vidaus produkto, o visos trys Baltijos valstybės – beveik 9,7 mlrd. eurų, arba apie 6,4 proc. savo bendrojo vidaus produkto.
Didžiausią šių nuostolių dalį sudaro ne gydymo išlaidos. Didžiausi nuostoliai atsiranda todėl, kad žmonės per anksti miršta, tampa nedarbingi, dėl ligos dirba mažiau produktyviai arba apskritai pasitraukia iš darbo rinkos.
Lietuvos situacija verčia susimąstyti.
Nacionalinio vėžio centro duomenimis, vien 2024 m. mūsų šalyje užregistruoti 19 425 nauji piktybinių navikų atvejai, o nuo vėžio mirė 8 165 žmonės. Vyrams dažniausiai diagnozuojamas prostatos vėžys (2 159 nauji atvejai), moterims – krūties vėžys (2 013 atvejų). Tarp dažniausių onkologinių ligų daugiausia gyvybių nusineša plaučių vėžys – pernai nuo jo mirė 1 103 žmonės, o storosios ir tiesiosios žarnos vėžys nusinešė dar 976 gyvybes. Šie skaičiai primena, kad už kiekvienos statistikos slypi konkretūs žmonės, jų šeimos ir istorijos.
Kiekvienas anksti diagnozuotas ir sėkmingai išgydytas žmogus – tai ne tik išgelbėta gyvybė. Tai žmogus, kuris ir toliau dirba, kuria, moka mokesčius, rūpinasi savo vaikais, tėvais ir anūkais. Todėl investicijos į ankstyvąją diagnostiką ir rizikos veiksnių mažinimą atsiperka ne tik sveikatos apsaugos sistemai, bet ir visai šalies ekonomikai.
Tai reiškia, kad kiekviena liga valstybei kainuoja gerokai daugiau nei vien gydymas. Ji kainuoja prarastus talentus, patirtį, sveikus gyvenimo metus.
Todėl vis labiau įsitikinu, kad apie sveikatos politiką turime kalbėti kitaip.
Sveikata nėra vartojimas. Tai pati svarbiausia valstybės investicija.
Kiekvienas papildomas sveikas gyvenimo metas – tai ne tik geresnė žmogaus gyvenimo kokybė. Tai papildoma vertė šeimai. Darbdaviui. Valstybei.
WifOR ekspertų skaičiavimai rodo, kad vien dvejų papildomų sveikų gyvenimo metų pailginimas Baltijos šalyse kasmet sukurtų apie vieną milijardą eurų papildomos ekonominės vertės.
Tai vienas geriausių pavyzdžių, kodėl investicijos į sveikatą nėra išlaidos. Jos atsiperka. Ir atsiperka daug kartų.
Todėl šiandien didžiausia klaida būtų sveikatos politiką vertinti tik pagal tai, kiek išleidžiame gydymui. Kur kas svarbiau atsakyti į kitą klausimą. Kiek ligų mums pavyko išvengti? Kiek žmonių liko darbo rinkoje? Kiek šeimų išvengė skaudžių netekčių? Kiek vaikų galėjo ilgiau džiaugtis savo tėvais ir seneliais?
Štai kodėl vis dažniau sakau, kad didžiausias valstybės turtas yra sveiki žmonės. Ir kuo daugiau bus sveikų gyvenimo metų, tuo stipresnė bus Lietuva.
Ko turime siekti Lietuvoje?
PSO šių metų ataskaitoje ragina valstybes keisti požiūrį į vėžio kontrolę. Kalbama ne tik apie naujus gydymo metodus, bet ir apie tai, kad žmogus turi būti visos sistemos centre – nuo ligų prevencijos iki diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir pagalbos šeimai.
Manau, kad Lietuvai ši žinia ypač aktuali.
Pastaraisiais metais padarėme nemažą pažangą. Turime modernius diagnostikos ir gydymo metodus, daugėja inovatyvių vaistų, veikia keturios valstybės finansuojamos ankstyvosios diagnostikos programos, o mūsų specialistų profesionalumas nekelia abejonių. Tačiau vien medicina visų problemų neišspręs.
Turime daugiau investuoti į tai, kad žmonės kuo ilgiau išliktų sveiki. Tai reiškia nuoseklesnę tabako ir alkoholio kontrolę, didesnį fizinį aktyvumą, sveikatai palankią mitybą, geresnę vakcinacijos aprėptį, aktyvesnį dalyvavimą ankstyvosios diagnostikos programose ir didesnį visuomenės sveikatos raštingumą.
Ne mažiau svarbu užtikrinti, kad žmogaus galimybės pasitikrinti ar gauti kokybišką gydymą nepriklausytų nuo jo gyvenamosios vietos, pajamų ar socialinės padėties.
Būtent todėl vis dažniau kalbu apie principą „Sveikata visose politikose“. Sveikatos apsaugos ministerija viena pati visuomenės sveikatos nesukurs. Žmogaus sveikatą lemia ne tik gydytojas. Ją lemia ir švietimas. Darbo sąlygos. Aplinka. Mokesčių politika. Maisto prieinamumas. Miestų planavimas. Sporto infrastruktūra. Socialinė apsauga.
Todėl sveikatos politika negali būti vien Sveikatos apsaugos ministerijos rūpestis. Ji turi tapti visos valstybės politika.
Svarbiausias sprendimas priimamas ne ligoninėje
Norėčiau, kad po kitos „Sveiko amžėjimo ir ilgaamžiškumo asamblėjos“ prie manęs prieitų dar daugiau žmonių ne su klausimu: „Kodėl neatėjau anksčiau?“, o su šypsena ir žinia: „Gerai, kad pasitikrinau laiku.“
Tikiu, kad tai būtų didžiausias mūsų visų bendro darbo įvertinimas.
Kartais svarbiausias sprendimas gyvenime priimamas ne ligoninėje ar operacinėje. Jis priimamas gerokai anksčiau – tą dieną, kai žmogus nusprendžia nebeatidėlioti, užsiregistruoja profilaktiniam tyrimui ir ateina pasitikrinti.
Jeigu šis straipsnis paskatins bent vieną žmogų neuždelsti profilaktinio tyrimo, pasikalbėti su artimaisiais apie rizikos veiksnius ar rimčiau pasirūpinti savo sveikata, vadinasi, jis jau pasiekė savo tikslą.
Norėčiau, kad po kelerių metų Lietuva būtų minima ne tik kaip šalis, turinti pažangias ankstyvosios diagnostikos programas, bet ir kaip valstybė, kurioje žmonės aktyviai jomis naudojasi. Tik tada galėsime pasakyti, kad iš tikrųjų pereiname nuo ligų gydymo prie jų prevencijos, ankstyvosios diagnostikos ir sveikų gyvenimo metų ilginimo.
Naujoji PSO ataskaita yra ne tik perspėjimas pasauliui. Tikiuosi, kad Lietuvai ji taps paskata dar ryžtingiau investuoti į tai, kas svarbiausia – žmonių sveikatą.
Laiko negalime sustabdyti. Tačiau galime nuspręsti jo neprarasti.
Nes kovoje su vėžiu svarbiausia nėra tik tai, kada pradedame gydyti. Svarbiausia – kada nusprendžiame veikti.
Straipsnis parengtas remiantis 2026 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (IARC) paskelbta Pasauline vėžio būklės ataskaita 2026, taip pat „Sveiko amžėjimo ir ilgaamžiškumo asamblėjoje 2026“ pristatytais Nacionalinio vėžio centro ir WifOR instituto duomenimis. Nuorodos į PSO ataskaitą ir papildomą medžiagą pateikiamos komentare (https://gco.iarc.who.int/en ).
Visų „Sveiko amžėjimo ir ilgaamžiškumo asamblėjos 2026“ pranešimų vaizdo įrašus galima peržiūrėti Atviras Seimas ir „Sveiko amžėjimo ambasadorių“ „YouTube“ kanaluose.
