Nors skaitmeninis euras dar nėra mūsų piniginėse, jo svarstymai jau vyksta ne tik tarp centrinių bankų ir teisėkūros institucijų. Įgyvendintas projektas gali radikaliai pakeisti verslo mokėjimų priėmimą, finansų įstaigų klientų aptarnavimą ir pačių pinigų veikimą skaitmeninėje erdvėje.
Skaitmeninis euras nėra tiesiog dar vienas mokėjimo būdas, kaip kortelės, bankiniai pavedimai ar mobiliosios piniginės. Tai būtų nauja centrinio banko pinigų forma – viešieji pinigai, funkcionuojantys privačioje mokėjimų infrastruktūroje.
Dėl šios priežasties projektas kelia daugybę klausimų, į kuriuos verslui teks atsakyti dar iki skaitmeninio euro atsiradimo. Ar jo priėmimas bus privalomas? Kas prisiims atsakomybę už nepavykusius mokėjimus? Kaip bus tvarkomi duomenys? Ar tai paveiks bankų sąskaitas, indėlius ir atsiskaitymų kainodarą?
Pasak advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininko Arno Sabalio, diskusija šia tema yra svarbi jau dabar.
Europos Sąjungos institucijos vis dar derina skaitmeninio euro teisinį pagrindą, o Europos Centrinis Bankas (ECB) ir euro zonos nacionaliniai centriniai bankai intensyviai ruošiasi technologiškai. Galutinis sprendimas dėl skaitmeninio euro išleidimo dar nepriimtas – ECB jį galėtų priimti tik užbaigus teisėkūros procesą.
Tačiau viena aišku: jei skaitmeninis euras taps realybe, tai bus ne tik finansų sektoriaus naujiena. Tai reikš permainas mokėjimų infrastruktūroje, klientų patirtyje, duomenų tvarkyme, atsakomybės ir atitikties klausimuose visai rinkai.
Kuo tai skirtųsi nuo banko sąskaitos?
Atsiskaitydami grynaisiais naudojame centrinio banko pinigus, o mokėdami kortele ar pavedimu – komerciniame banke laikomas lėšas. Kortelė ar programėlė tėra prieigos priemonė.
„Skaitmeninis euras pakeistų šią logiką: tai būtų tiesioginis ECB arba euro zonos nacionalinio centrinio banko įsipareigojimas naudotojui. Vis dėlto kasdienėje praktikoje naudotojas greičiausiai ir toliau bendrautų su savo banku ar mokėjimo paslaugų teikėju – jie užtikrintų prieigą prie skaitmeninio euro ir spręstų praktinius mokėjimo klausimus“, – aiškina A. Sabalys.
Pinigai komerciniame banke yra banko įsipareigojimas klientui. Banko nemokumo atveju indėliai yra draudžiami iki 100 tūkst. eurų vienam indėlininkui vienoje kredito įstaigoje.
Skaitmeninis euras nebūtų grindžiamas tokiu draudimu, nes pats taptų centrinio banko įsipareigojimu. Dėl to projektas vertinamas ne tik kaip technologinė naujovė, bet ir kaip reikšmingas finansų sistemos pokytis.
„Jei gyventojai ar įmonės masiškai pakeistų didelę dalį bankuose laikomų lėšų į skaitmeninį eurą, bankai galėtų netekti dalies stabilaus finansavimo. Tai galėtų paveikti kreditavimą ir finansinį stabilumą. Todėl numatomi saugikliai: už laikomus skaitmeninius eurus nebūtų mokamos palūkanos, būtų taikomi laikymo limitai, o techniniai sprendimai leistų didesnius mokėjimus automatiškai susieti su banko sąskaita. Tai reiškia, kad laikymo limitas nebūtų tiesiogiai susietas su mokėjimo limitu“, – teigia teisininkas.
Ar skaitmeninis euras būtų anonimiškas?
Pasak A. Sabalio, privatumo lygis priklausytų nuo mokėjimo būdo. Atsiskaitant internetu, mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų galėti susieti mokėjimą su naudotojo tapatybe, siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir terorizmo finansavimui. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gautų tik užšifruotus ir pseudonimizuotus duomenis. Taigi, internetinis skaitmeninio euro mokėjimas nebūtų anonimiškas kaip grynieji pinigai.
Atsiskaitymas be interneto ryšio būtų artimesnis grynųjų pinigų privatumui: skaitmeniniai eurai būtų laikomi vietiniame įrenginyje, o fiziškai arti esantys asmenys galėtų atsiskaityti nesijungdami prie centrinės sistemos. Vis dėlto ir šiuo atveju paslaugų teikėjas turėtų informaciją apie lėšų perkėlimą į įrenginį ir iš jo, be to, tokiems mokėjimams būtų taikomi limitai.
Poveikis verslui
Teisininkas pabrėžia, kad pagal svarstomą reguliavimą skaitmeniniam eurui būtų suteiktas teisėtos mokėjimo priemonės statusas. Tai reikštų, kad tam tikrais atvejais prekybininkai ir paslaugų teikėjai turėtų jį priimti visa nominaliąja verte ir negalėtų taikyti papildomo antkainio vien dėl tokio atsiskaitymo.
Vis dėlto ši pareiga nebūtų absoliuti – numatytos išimtys, pavyzdžiui, kai mokėjimo atsisakymas pagrįstas teisėtomis ir laikinomis aplinkybėmis arba kai subjektas apskritai nepriima atitinkamų skaitmeninių mokėjimų.
„Verslui skaitmeninis euras būtų ne tik naujas mygtukas atsiskaitymų lange. Jis galėtų paveikti mokėjimų infrastruktūrą, sutartis su paslaugų teikėjais, klientų aptarnavimą, duomenų tvarkymą ir atsakomybės paskirstymą. Nors skaitmeninis euras būtų centrinio banko pinigas, naudotojas sutartinį santykį (mokėjimo paslaugų teikimo prasme) turėtų su savo banku ar kitu mokėjimo paslaugų teikėju, o ne tiesiogiai su ECB. Todėl kilus problemai naudotojas pirmiausia kreiptųsi į paslaugų teikėją. Jei pažeidimą lėmė ECB veiksmai ar neveikimas, paslaugų teikėjas savo ruožtu galėtų reikalauti kompensacijos iš ECB“, – aiškina „Glimstedt“ teisininkas.
Pasak jo, bazinės paslaugos vartotojams planuojamos kaip nemokamos, o prekybininkų ir paslaugų teikėjų tarpusavio mokesčiai turėtų būti ribojami.
Nauja viešųjų pinigų kategorija
Skaitmeninio euro projektu siekiama suderinti kelis tikslus: suteikti galimybę skaitmeninėje erdvėje naudoti centrinio banko pinigus, išsaugoti komercinių bankų ir mokėjimo paslaugų teikėjų vaidmenį, apsaugoti finansinį stabilumą ir užtikrinti pinigų plovimo prevenciją.
Jei skaitmeninis euras bus išleistas, jis greičiausiai nebus nei grynųjų pinigų kopija telefone, nei dar viena banko programėlė. Tai būtų naujas modelis, kuriame ECB išlieka pinigų emitentu ir infrastruktūros kūrėju, o santykis su galutiniu naudotoju ir didelė dalis mokėjimo paslaugų lieka privačiam finansų sektoriui.
Todėl verslui verta šią temą stebėti jau dabar. Skaitmeninis euras gali tapti nauja viešųjų pinigų kategorija privačioje mokėjimų sistemoje – o tam rinkai reikės pasirengti ne tik teisiškai, bet ir operaciniu lygiu.
