Švedijos parlamento rinkimai baigėsi itin mažu skirtumu: suskaičiavus beveik 95 proc. balsų, keturioms opozicinėms partijoms prognozuojamos 176 vietos 349 narių Riksdage, o pareigas einančio konservatorių premjero Ulfo Kristerssono dešiniajam blokui – 173. Vis dėlto rugsėjo 13 dieną balsavusių švedų sprendimas dar neatskleidė, kas formuos naują šalies vyriausybę.
Galutinę persvarą lems dar nesuskaičiuoti balsai
Trijų mandatų skirtumas nėra galutinis. Rugsėjo 16 dieną Švedijos savivaldybės skaičiuos pavėluotai gautus išankstinio balsavimo biuletenius, įskaitant iš užsienio atkeliavusius balsus. Šalies rinkimų institucija galutinį Riksdago rezultatą tikisi patvirtinti savaitgalį po rinkimų.
Didžiausia Švedijos politine jėga liko centro kairės Socialdemokratų partija, surinkusi apie 28 proc. balsų. Jos lyderė ir buvusi premjerė Magdalena Andersson bei dabartinis vyriausybės vadovas U. Kristerssonas pareiškė nagrinėsiantys galimus valdžios formavimo variantus.
Rugsėjo 14 dieną Socialdemokratų ir U. Kristerssono vadovaujamos centro dešinės Nuosaikiųjų partijos vadovybės susirinko svarstyti savo strategijos. Nors nedidelę persvarą įgijo opozicinės partijos, abiem stovykloms tektų daryti didelių nuolaidų, kad užsitikrintų daugumą parlamente.
Partijų „raudonosios linijos“ apsunkina abi koalicijas
Kad M. Andersson galėtų grįžti į premjero postą, jai reikėtų Socialdemokratų, Žaliųjų, Kairiųjų ir Centro partijų paramos. Tačiau šių politinių jėgų sąlygos kertasi: Centro partija atsisako remti vyriausybę, kurioje dalyvautų Kairiųjų partija, o ši tvirtina neremsianti kabineto, į kurį pati nebūtų įtraukta.
U. Kristerssonas savo ruožtu ketina tikrinti, ar įmanoma suformuoti veiksmingą vyriausybę remiantis, kaip jis įvardijo, „nesocialistine“ parlamento dauguma. Premjeras gali mėginti prisivilioti Centro partiją, kuri iki 2019 metų priklausė dešiniajam blokui.
Lundo universiteto Švedijoje politikos mokslų docentė Annika Fredén abejoja tokio bandymo sėkme, nes Centro partija iš esmės nepritaria bendradarbiavimui su kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratais.
Iki rinkimų U. Kristerssonas vadovavo trijų centro dešinės partijų mažumos vyriausybei. Daugumą parlamente jai užtikrino vyriausybėje nedalyvavusių Švedijos demokratų parama.
U. Kristerssonas pripažino, kad bent daliai partijų teks atsisakyti kai kurių savo „raudonųjų linijų“. Pasak jo, jei visos jos išliks, Švedija apskritai negalės suformuoti vyriausybės.
Švedijos visuomeninio transliuotojo SVT politikos analitikas Matsas Knutsonas taip pat prognozavo ilgą ir sudėtingą procesą. Jo vertinimu, abiem blokams patekus į aklavietę derybos galiausiai galėtų baigtis pirmalaikiais rinkimais.
Riksdagas dėl naujo ministro pirmininko galės balsuoti ne anksčiau kaip rugsėjo 29 dieną. Jei parlamento pirmininko pasiūlytas kandidatas būtų atmestas keturis kartus, per tris mėnesius turėtų būti surengti neeiliniai rinkimai.
Ilgos derybos Švedijai nėra naujiena: po 2022 metų rinkimų vyriausybė buvo suformuota per 37 dienas, o po 2018 metų balsavimo procesas truko 134 dienas.
Švedijos demokratai pirmą kartą prarado pozicijas
Rinkimai atnešė netikėtą nesėkmę prieš imigraciją pasisakantiems kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratams. Jų palaikymas sumažėjo iki 17,6 proc., palyginti su daugiau kaip 20 proc. 2022 metais. Partija nusmuko į trečiąją vietą po Socialdemokratų ir Nuosaikiųjų.
Tai buvo pirmasis Švedijos demokratų rinkiminis nuosmukis nuo 2010 metų, kai partija pirmą kartą pateko į šalies parlamentą. Stebėtojai šį rezultatą sieja su tuo, kad griežtesnė migracijos ir kovos su nusikalstamumu politika tapo kitų Švedijos partijų pagrindinės darbotvarkės dalimi.
A. Fredén teigimu, migracijos klausimai didžiausią reikšmę turėjo 2015–2016 metais, tačiau dabar ribojamąją politiką palaiko daugelis partijų, o Švedijos demokratams nepavyko sustiprėti kitose srityse.
