Iki 2030 m. Lietuva yra numačiusi atnaujinti beveik 2,2 mln. kv. m valstybės ir savivaldybių viešųjų pastatų. Valstybės kontrolės atliktas auditas „Viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimas“ rodo, kad iki 2025 m. atnaujinta tik apie penktadalis numatyto ploto. Likusiems projektams įgyvendinti reikėtų apie 681 mln. Eur. Laiku neužtikrinus finansavimo, iki 2030 m. nebus galima atnaujinti beveik pusės numatyto viešųjų pastatų ploto.
Tačiau problema – ne tik pinigai ar spaudžiantys terminai. Valstybės kontrolės vertinimu, valstybė neturi sistemos, kuri užtikrintų, kad investicijos pasiektų būtent tuos pastatus, kurių būtinai reikia valstybės funkcijoms vykdyti ir kurie duoda didžiausią grąžą biudžetui.
„Šiandien renovuojame ne tai, ką valstybei labiausiai apsimoka, o kas greičiau pateikia paraišką. Investavę milijonus net nepatikriname, ar žadėti sutaupymai neliko tik popieriuje. Pirmiausia turime atsakyti ne į klausimą, kur gauti dar 681 mln. eurų, o kur būtų verta ir naudinga juos investuoti. Tikslas turi būti ne popieriniai kvadratiniai metrai, o realiai sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigai. Matome neūkišką turto valdymą, todėl būtini atsakingi pokyčiai“, – sako valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
Valstybės turto išlaikymas brangsta, o jo poreikis nevertinamas
Auditas parodė, kad nė viena apklausta ministerija ar savivaldybė nevertina, kiek pastatų ir kokio jų ploto reikia viešosioms funkcijoms vykdyti ir kaip efektyviai šis turtas naudojamas. Nėra ir sistemos, kuri skatintų reguliariai peržiūrėti valdomą turtą ir atsisakyti funkcijoms nebereikalingų pastatų ar jų ploto.
Tuo metu šio turto išlaikymas valstybei kainuoja vis daugiau. 2020–2024 m. valstybės nekilnojamojo turto išlaikymo sąnaudos dėl augančių energijos kainų, brangstančių priežiūros ir remonto paslaugų bei didėjančių darbo ir kitų eksploatacinių sąnaudų padvigubėjo nuo 176 iki 354 mln. Eur, nors valdomas plotas per šį laikotarpį sumažėjo 8,4 proc.
Todėl prieš skiriant pinigus pastato atnaujinimui, svarbu įvertinti ne tik jo energinį efektyvumą, bet ir tai, ar pastatas valstybei arba savivaldybei bus reikalingas ilgalaikėje perspektyvoje ir ar visas jo plotas iš tiesų naudojamas. Investuoti į nereikalingą ar neefektyviai naudojamą pastatą reiškia ne tik išleisti pinigus jo renovacijai – valstybei ir toliau teks mokėti už jo šildymą, remontą, priežiūrą ir administravimą.
Mažesnis ir racionaliau naudojamas viešųjų pastatų plotas leistų sumažinti ir renovacijai reikalingų investicijų poreikį, ir kasmetes turto išlaikymo išlaidas. Skaičiuojama, kad tinkamai atnaujinus ir optimizavus reikalingų pastatų tinklą, valstybės biudžeto išlaidos jų remontui ir išlaikymui galėtų sumažėti ne mažiau kaip 40 proc.
Renovacijos pinigai ne visada nukreipiami ten, kur nauda būtų didžiausia
Įvertinus, kiek ir kokio turto būtinai reikia valstybės funkcijoms atlikti, ne mažiau svarbu nuspręsti, kuriuos iš reikalingų pastatų atnaujinti pirmiausia.
Dar 2017 m. Energetikos ministerija sudarė energetiškai neefektyvių ir tinkamų atnaujinti centrinės valdžios viešųjų pastatų sąrašą. Tačiau iki 2025 m. pabaigos 71 proc. į jį įtrauktų pastatų vis dar nebuvo atnaujinti.
Viena iš priežasčių – nėra bendrų planavimo ir atrankos kriterijų, pagal kuriuos būtų nustatoma, kuriuos pastatus atnaujinti pirmiausia. Paraiškos finansavimui taip pat nebuvo reitinguojamos pagal galimą energijos sutaupymą, atnaujinamą plotą ar investicijų efektyvumą. Praktikoje tai reiškia, kad didesnę galimybę gauti finansavimą gali turėti greičiau paraišką pateikęs pastato valdytojas, o ne tas projektas, kuris už tą pačią investiciją leistų sutaupyti daugiau energijos ar sumažinti valstybės išlaidas.
Investavus milijonus nepatikrinama, ar pasiektas žadėtas rezultatas
Ūkiškas valstybės turto valdymas nesibaigia pastato renovacija. Būtina žinoti, ar investicija iš tiesų davė planuotą rezultatą. Auditas parodė, kad faktiniai energijos sutaupymai atnaujintuose viešuosiuose pastatuose sistemingai nestebimi.
Audito metu 11 iš 14 (arba 79 proc.) vertintų atnaujintų pastatų nepasiekė deklaruoto šilumos energijos sutaupymo. Šiuose pastatuose faktiškai sutaupyta vidutiniškai 40 proc. mažiau šilumos energijos, nei buvo nurodyta energinio naudingumo sertifikatuose.
Nestebint faktinio vartojimo, neįmanoma patikimai atsakyti, ar renovacijai skirtos investicijos davė planuotą naudą, kodėl rezultatas buvo mažesnis ir ką reikėtų keisti būsimuose projektuose.
Valstybės kontrolės siūlomi sprendimai
Valstybės kontrolė siūlo keisti pačią viešųjų pastatų atnaujinimo logiką: pirmiausia nuspręsti, kiek ir kokio turto valstybei bei savivaldybėms reikia, atsisakyti nereikalingo turto, tada nustatyti, kuriuos pastatus atnaujinti naudingiausia, ir finansavimą skirti pagal aiškius prioritetus, o investavus – patikrinti, ar žadėtas energijos sutaupymas iš tiesų pasiektas.
Vyriausybei rekomenduojama parengti valstybės nekilnojamojo turto centralizavimo ir bendrojo ploto mažinimo strategiją. Ji leistų nuosekliai atsisakyti funkcijoms nereikalingo turto ir neinvestuoti į pastatus, kurių ilgainiui nebereikės.
Energetikos ir Aplinkos ministerijoms rekomenduojama sukurti aiškią pastatų atrankos ir atnaujinimo planavimo sistemą. Projektai turėtų būti vertinami pagal energijos sutaupymo potencialą, atnaujinamą plotą ir investicijų efektyvumą, o prieš skiriant paramą, turėtų būti įvertinama ir tai, ar pastato reikės ilgalaikėje perspektyvoje.
Lietuvos energetikos agentūrai rekomenduojama analizuoti faktinius energijos sutaupymus atnaujintuose pastatuose, skirtumus nuo planuotų rezultatų, jų priežastis ir pateikti siūlymus, kaip užtikrinti, kad ateityje planuojami energijos sutaupymai būtų pasiekti.
